Bendrumo su visu pasauliu pojūtis
„Žmonės kenčia tikėdami saldžiai skausmingu melu, kad yra vieniši, apleisti, jų niekas nemyli. Tokie žmonės dažnai mano, kad jiems nesiseka, pasaulis nedraugiškas, nepalaiko jų. Jie tiki, kad nėra tikrų draugų, visi žmonės svetimi. Taip pamažu jie atsitveria nuo intensyvaus gyvenimo, užsidaro mažame liūdnų minčių pasaulėlyje arba prasmenga interneto ir televizijos platybėse. Taip praranda ryšį su gyvuoju pasauliu ir savimi. Jei tokiame kiaute užstringama per ilgai, padariniai gali būti sunkūs: depresija, kitos ligos arba net kyla noras nusižudyti. Būti tokios sadomazochistinės būsenos tikrai nėra smagu ar prasminga. Tai tėra pasiklydimas neigiamų ratu besisukančių minčių sraute. Iš jų kyla destruktyvios emocijos, kurios apgaulingai sustiprina „liūdno, vienišo žmogaus gyvenimo“ iliuzijos tikrumą. Kaip iš jo išeiti? Suaktyvinti širdį.
Mylinti, atvira širdis kardinaliai priešingai mato pasaulį ir žmones nei išgąsdintas ar negatyvus protas. Jos akimis žiūrint, pasaulis myli Tave. Jis visuomet siūlo Tau galimybes augti, išmokti ko nors nauja, įgyti išminties, atsiverti sau ir kitiems. Jis neskriaudžia, nebaudžia, tik skatina augti. Tereikia šią subjektyvią tiesą išgyventi, suvokti ne protu, o širdimi, ir tai tampa akivaizdu.
Širdis jaučia, kad žmonės nėra atskirti vienas nuo kito. Visi tam tikrais ryšiais tarpusavyje susiję. Žmones vienija bendra gyvenimo kelionė šioje Žemėje. Visi žmonės be išimčių turi galimybių ir yra dieviški, tai irgi bendri bruožai, kurie mus suartina. Kiekvienas žmogus turi širdį ir ją atvėręs randa bendražmogišką, nuoširdų, draugišką ryšį su bet kuriuo žmogumi.
Kai pasaulį jauti širdimi, išnyksta vienišumas, baimė, atskirtumo jausmas. Pasaulis tampa tavo geriausiu draugu.“
