Kiekvienas tikriausiai tiki, kad gyvenimas ateityje bus geresnis. Šiuo metu tikrai kai ko trūksta, bet praeis metai ar treji ir viską, ko reikia, turės. Vis dėlto taip pat mąstyta buvo ir prieš trejus metus. Štai tas laikas atėjo, esame čia ir dabar, tarkim, kad viską, ko norėjome, gavome. Tad kodėl nesijausti laimingam? Juk protas, kūręs planus prieš trejus metus, išliko toks pat, nepakitęs. Tad ir dabar jis nenori džiaugtis tuo, kas yra, o toliau jaučia, kad kažko trūksta ir kad tai pavyks gauti dar po kelerių metų. Taip protas kuria iliuziją, jog nuolat kažko trūksta ir laimė slypi kažkur ateityje. Gyvenimas tampa nuolatiniu bėgimu link laimės horizonto linijos, o ši, kaip žinia, vis tolsta ir visada išlieka kažkur tolumoje.
Ar galima tiesiog džiaugtis šia akimirka? Kaip turi pakisti mūsų mąstymas ir požiūris, kad tai būtų įmanoma? Kodėl džiaugiamės, bet netampame laimingi? Kodėl viskas, kas nuostabu, ateina ir praeina, o kasdienybės jausmas nuolat sugrįžta? Kodėl dažnai žmogus net suvokdamas, jog gyvena ne savo gyvenimą, dirba ne savo darbą, būna ne su tuo žmogumi, vis tiek nieko nekeičia ir prisitaiko? Šie klausimai gvildenami šiame požiūrio plėtimo seminare.
