Požiūrio plėtimo seminaras „Kodėl vis trūksta laimės?“

Visada kažko trūksta. Pavargai ieškoti ko?

Nuo pat vaikystės mes pripratome manyti, kad viskas, ko mums reikia, slypi išorėje. Maistas, pramogos, mylimi žmonės, įspūdžiai ir sėkmės – visa tai atrodo kaip raktai į mūsų pilnatvę. Kol buvome maži, tuo rūpinosi tėvai, o vėliau tai tapo mūsų pačių nuolatiniu rūpesčiu.

Dalis žmonių vis dar tvirtai tiki, kad pilnatvė ateis, kai jie ras svajonių darbą, sielos draugą ar pasieks visus norimus tikslus. Kiti jau turi šeimą, gerą darbą ir daugybę galimybių džiaugtis gyvenimu, tačiau viduje vis tiek nejaučia ilgai trunkančio džiaugsmo. Jis ateina trumpam ir vėl išslysta, palikdamas nerimą, rūpestį ir nuolatinį siekį išspręsti gyvenimo problemas.

O kas, jei dar vaikystėje pasukome ne tuo keliu?

Kiekvienas iš mūsų kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje esame patyrę totalų pilnatvės jausmą. Vieni jį jautė kaip besąlyginę meilę, susiliejimą su mama, kiti – kaip harmoniją gamtoje ar kūrybos ekstazę, treti – kaip susiliejimą su pasauliu ar Dievu. Tai vyko taip anksti, kad daugelis šių būsenų neprisimename, nors jose buvome visiškai laimingi – be jokios išorinės priežasties.

Kaip ir vaikystės traumos vėliau gali atgyti dėl kito žmogaus poelgio, taip ir šie „anti-trauminiai“, pilnatvės prisiminimai gali staiga atgimti be aiškios priežasties. Vienu atveju mes patenkame į „vidinį pragarą“, kitu – į „rojų“. Šie momentai yra itin svarbūs, nes jie primena, kad kiekvienas žmogus savyje nešioja šaltinį, iš kurio kyla gėris, ramybė ir džiaugsmas, nepriklausantys nuo išorinių aplinkybių.

Tais momentais, kai mums tiesiog gera būti, pasaulį matome šviesiai, o save – aiškiai ir giedrai. Daugelis nori išlaikyti šį lengvumą, skaidrumą, vidinį džiaugsmą, bet nežino, kaip. Taip yra todėl, kad tikroji pilnatvė kyla iš vidinių, o ne išorinių gyvenimo aplinkybių.

Jeigu išmoktume atidžiai stebėti save tais momentais, kai tiesiog gera gyventi, ilgainiui atrastume visą stebuklingą pasaulį, gyvenantį mūsų viduje.