Ir čia yra vienas keistas paradoksas. Mes nuolat kuriame aplinkybes, kurios turėtų mus išlaisvinti, ir stebėtinai dažnai sugebame iš jų pasigaminti naują kalėjimą.
- Norėjome savo verslo, kad būtume laisvi – ir po kelerių metų nebegalime nuo jo atsitraukti nė savaitei.
- Norėjome daugiau pinigų, kad turėtume daugiau pasirinkimo – ir dabar turime daugiau turto, atsakomybių bei sprendimų, kurių negalime paleisti iš kontrolės.
- Norėjome šeimos – ir vieną dieną pastebime, kad santykiuose tiek daug „reikia“, jog beveik nebeliko „noriu“.
- Nusiperkame kelionę į kitą pasaulio kraštą, kad pagaliau pailsėtume – ir ten susikuriame tokį grafiką bei lūkesčius, kad namo grįžtame pavargę.
Kai pabaigsiu šitą etapą. Kai verslas pradės veikti be manęs. Kai uždirbsiu pakankamai. Kai vaikai užaugs. Galų gale lieka didysis projektas – pensija.
Tačiau jeigu keturiasdešimt metų treniravaisi save riboti, kontroliuoti, spausti ir atidėti gyvenimą vėlesniam laikui, pensija savaime šio algoritmo neišjungia.
Galima pakeisti darbą, partnerį, miestą, šalį ar gyvenimo būdą. Bet jeigu kartu atsinešame tą patį protą, tuos pačius giliuosius įsitikinimus ir automatines reakcijas, po kurio laiko naujame gyvenime aptinkame labai pažįstamą seną jausmą. Vėl ankšta.