Kas yra emocinis, dvasinis skausmas?
Skausmas, tai – tiesa. Jis yra ir turi būti. Nereikia nuo jo bėgti, nes iš jo gims kažkas didingo ir labai gražaus. Jis yra vedlys į naują, turtingesnį, dar gražesnį ir spalvingesnį tave. Jis, kaip įsčių spaudimas, skatinantis gimti į didesnį pasaulį, didesnį suvokimą, didesnę būtį. Tai mokytojas, kuris aiškiai nukreipia į tai, kas turi būti priimta, padaryta, suvokta, išmokta. Tai skatinimas gimti į didesnį save, pilnesnį, taikesnį. „Žvelk gilyn į pačią skausmo esmę. Joje rasi save. Rasi mane. Rasi viską.“- sako Šiva.
Skausmas nėra bauda už netinkamus veiksmus ar prakeikimas. Pati skausmo esmė – vesti į tai, kas esu už jo ribų. Skausmas, tai ugnis, kuri išvalo, praplečia mane. Verčia atsiverti, pamatyti, pajausti, aprėpti daugiau.
Skausmas rodo kryptį, kur dar turiu augti. Jis yra neišvengiama augimo ciklų dalis. Jis atveda prie mano ribų ir suspaudžia, uždega nepatogumą, kančią, kad greičiau rasčiau didesnį save. Rasčiau platesnį suvokimą, artimesnę būtį, pažinčiau didesnį pasaulį. Jis moko, kad yra daugiau nei jis. Yra dar daugiau, nei iki šiol tikėjau, mačiau ir pažinau. Be skausmo – augimas neįmanomas. Jis puikus transformatorius, katalizatorius. Priverčia greitai ieškoti sprendimų, naujų atradimų. Skausmas primena: žiūrėk plačiau, už horizonto.
Kaip sau padėti, kai nepakeliamai skauda? Perskaityti žinutę, ką šis skausmas nori man pasakyti, kokias mano ribas jis apšviečia ir nurodo, kaip būtinas praplėsti. Priimti tai, kad skauda. Priimti tai, kad metas paaugti. Priimti tai, kad aptikau savo ribas. Panorėti atrasti gilesnę išmintį, nei turėjau iki šiol. Priimti iššūkį transformuotis, suvokti nauja, įsisąmoninti tai, kas turi pasikeisti. Patikėti, kad aš esu daugiau už skausmą. Esu didesnė visuma, kuri tyrinėja savo gyvenimą, taip pat ir skausmo pagalba.
Skausmas – mano draugas. Jis visuomet, kaip kaitri ugnies liepsna nušvies mano kelio pakraščius, parodydamas jo ribas ir galimybes už jų.
Neįmanoma sunaikinti skausmą, jis realybės dalis, kuri svarbi žmogaus gyvenime. Jis indikatorius, kad kažkas pasibaigė ir turi prasidėti nauja. Reikia koncentruotis į nauja, o ne prisiminimus apie pasibaigusį, sena. Skausmas, tik smegenų sukurta pojūčių grandinė, kuri pasireiškia fiziškai ir emocionaliai. Jis nėra realus, koks atrodo. Jis gali per sekundę atsirasti ir išnykti. Tokia nestabili, minčių vėjo sukuriama ir nupučiama iliuzija – skausmas.
Kas yra emocinis, dvasinis skausmas?
Skausmas, tai – tiesa. Jis yra ir turi būti. Nereikia nuo jo bėgti, nes iš jo gims kažkas didingo ir labai gražaus. Jis yra vedlys į naują, turtingesnį, dar gražesnį ir spalvingesnį tave. Jis, kaip įsčių spaudimas, skatinantis gimti į didesnį pasaulį, didesnį suvokimą, didesnę būtį. Tai mokytojas, kuris aiškiai nukreipia į tai, kas turi būti priimta, padaryta, suvokta, išmokta. Tai skatinimas gimti į didesnį save, pilnesnį, taikesnį. „Žvelk gilyn į pačią skausmo esmę. Joje rasi save. Rasi mane. Rasi viską.“- sako Šiva.
Skausmas nėra bauda už netinkamus veiksmus ar prakeikimas. Pati skausmo esmė – vesti į tai, kas esu už jo ribų. Skausmas, tai ugnis, kuri išvalo, praplečia mane. Verčia atsiverti, pamatyti, pajausti, aprėpti daugiau.
Skausmas rodo kryptį, kur dar turiu augti. Jis yra neišvengiama augimo ciklų dalis. Jis atveda prie mano ribų ir suspaudžia, uždega nepatogumą, kančią, kad greičiau rasčiau didesnį save. Rasčiau platesnį suvokimą, artimesnę būtį, pažinčiau didesnį pasaulį. Jis moko, kad yra daugiau nei jis. Yra dar daugiau, nei iki šiol tikėjau, mačiau ir pažinau. Be skausmo – augimas neįmanomas. Jis puikus transformatorius, katalizatorius. Priverčia greitai ieškoti sprendimų, naujų atradimų. Skausmas primena: žiūrėk plačiau, už horizonto.
Kaip sau padėti, kai nepakeliamai skauda? Perskaityti žinutę, ką šis skausmas nori man pasakyti, kokias mano ribas jis apšviečia ir nurodo, kaip būtinas praplėsti. Priimti tai, kad skauda. Priimti tai, kad metas paaugti. Priimti tai, kad aptikau savo ribas. Panorėti atrasti gilesnę išmintį, nei turėjau iki šiol. Priimti iššūkį transformuotis, suvokti nauja, įsisąmoninti tai, kas turi pasikeisti. Patikėti, kad aš esu daugiau už skausmą. Esu didesnė visuma, kuri tyrinėja savo gyvenimą, taip pat ir skausmo pagalba.
Skausmas – mano draugas. Jis visuomet, kaip kaitri ugnies liepsna nušvies mano kelio pakraščius, parodydamas jo ribas ir galimybes už jų.
Neįmanoma sunaikinti skausmą, jis realybės dalis, kuri svarbi žmogaus gyvenime. Jis indikatorius, kad kažkas pasibaigė ir turi prasidėti nauja. Reikia koncentruotis į nauja, o ne prisiminimus apie pasibaigusį, sena. Skausmas, tik smegenų sukurta pojūčių grandinė, kuri pasireiškia fiziškai ir emocionaliai. Jis nėra realus, koks atrodo. Jis gali per sekundę atsirasti ir išnykti. Tokia nestabili, minčių vėjo sukuriama ir nupučiama iliuzija – skausmas.